1484 m. žiema
Dvaras praleidžia Kalėdas Vestminsteryje, o mane pasiekia gandai, jog Ričardas surengė tokį pokylį, kokiais garsėjo jo brolis. Per karalystę keliauja pasakojimai apie muziką, vaidinimus, drabužius ir vaišes, kurie vis labiau gražėja. Mano namiškiai atsitempia tradicinį rąstą, amalo, bugienių ir smagiai pašvenčia virtuvėje bei menėje be manęs.
Ant marmurinių grindų koplyčioje šąla mano keliai. Aš nepaguodžiama, nerandu sau vietos, netekau vilties. Ričardas Vestminsteryje mėgaujasi Jorkų valdžia, neprieinamas nei mano berniukui, nei svainiui, varganiems Anglijos priešo, Prancūzijos, įnamiams. Matau, kaip jie nyksta tremtyje, matau, kaip jie pažeminti ir negerbiami. Drebu, kad jie taip sukiosis Prancūzijos dvare, kol Henrikas, antrarūšis sosto įpėdinis, bus gyvas: vertas sužaisti derybų žaidimą, bevertis pats savaime.
Vyras pamalonina retu laišku iš Vestminsterio, ir aš puolu prie jo kaip vargeta prie duonos plutos. Esu pernelyg išalkusi naujienų, kad didžiuočiausi.
Jorkų princesė atsidūrė viršūnėje: grožiu valdo dvarą, karalius sekioja kaip šuniukas. Karalienė rengia ją savo suknelėmis — abi derina garderobus. Liesa senoji Nevil irsi spinduliuojanti rausva mergina eina pietauti tokiomis pat prabangių fasonų ir spalvų suknelėmis, tarsi norėdamos, kad visi lygintų.
Tikriausiai karalius įsakė karalienei būti tokiai paslaugiai, ši tik neguldo savo vyro į lovą su dukterėčia. Kai kas sutinka su jūsų nuomone, kad Ričardas siekia sugundyti dukterėčią norėdamas įžeisti jūsų sūnų, parodyti jam, koks yra beviltiškas. Jeigu taip, jam puikiai sekasi. Henrikas Tiudoras virto mūsų dvaro pašaipų objektu. Bet yra tokių, kurie galvoja, kad įsimylėjėliai tiesiog pamiršta, kaip atrodo, elgiasi beatodairiškai ir galvoja tik apie savo troškimus.
Dvaras nuostabus šiuo metu, kaip gaila, kad jūs negalite dalyvauti. Dar niekada anksčiau neregėjau tokių turtų ir prabangos nuo Edvardo laikų, o jų centre — Edvardo duktė, kuri atrodo atgavusi deramą padėtį. Aišku, jos vieta rūmuose. Jorkai zenite, o Jorkų Elžbieta išties akinanti.
Beje, ar turite kokių žinių iš savo sūnaus? Ričardo šnipai slapčia jam kažką pranešinėja, bet nežinau ką. Išsiaiškinau tik tiek, kad karalius liovėsi bijojęs Henriko ir jo vargšo sąjungininko, išprotėjusio Bretanės hercogo. Jis per plauką nesučiupo jo birželį, girdėjote? Daug kas sako, kad Henrikas neras prieglobsčio Prancūzijoje. Karalius laikys jį kaip kozirį deryboms, kol turės vertę. Galbūt paskutinis pralaimėjimas buvo paskutinė jūsų proga? Kaip manote? Jeigu taip, gal norite atsisakyti vilčių į Henriką ir ieškoti Ričardo atleidimo? Galbūt galėčiau tarpininkauti, jeigu pažadėtumėte nusilenkti iki žemės.
Siunčiu jums šventinius linkėjimus irsią nedidelę knygelę dovanų. Ją išspausdino Tomas Klakstonas savo sukurtu presu, atvežtu į Angliją velionio karalienės brolio Antonio Riverso. Pamaniau, kad jums bus įdomi spausdinta, o ne ranka perrašyta knyga. Visi šneka, kad Riversas toliaregiškai rėmė šį darbą. Jo sesuo karalienė Elžbieta parašė pirmąjį tekstą spausdinti; juk ji ne tik gražuolė, bet ir mokyta, žinoma.
Kas nutiks, kai visi mokės skaityti ir įsigyti tokią knygelę? Ar visiems laikams atsisakys mokytojų ir karalių? Ar mes iš galvos Lankasterių ir Jorkų gimines? Bandys patys atrasti savo idealus? Ar siųs prakeiksmus abiem giminėms? Įdomu paspėlioti, tiesa?
Stenlis
Nusviedžiu jo knygą ant grindų suirzusi, kad Elžbieta ir jos galiūnas dėdė šoka Kalėdų puotoje, o ta vargšelė Ana Nevil šypsosi jiems tarsi stebėdama laimingos šeimos vaidinimą. Kai Stenlis erzina mane, kad Henrikas tyli, neturiu kaip jam atsikirsti. Teisybę pasakius, aš nežinau, ką veikia sūnus, nieko negirdėjau nuo jų pabėgimo į Prancūziją, kai Džasperas užsiminė apie viltis, tik neparašė, kokios jos. Manau, svainis patarė Henrikui nerašyti. Ko gero, mano, kad negalima pasitikėti Stenlio žygūnu Nedu Partonu, nes jis atsiskaito mano vyrui. Juos supa šnipai, todėl priversti būti įtarūs; tik dabar bijau, kad jie nepasitiki ir manimi. Anksčiau tai buvo mūsų kova, mūsų sukilimas, buvome Tiudorai prieš Jorkus. Dabar jie nepasitiki niekuo, netgi motina. Gyvenu toli nuo visų ir visko. Nežinau nieko, tik tiek, kiek man parašo vyras, o jis rašo kaip nugalėtojas, erzinantis sunaikintą priešą.